Mažoji Lietuva: Klaipėdos kraštas – užpustytas laikas žodis smėly

Algimantas Aleksandravičius

Išleidimo metai: 2018
Originalo kalba: lietuvių k.
Viršelio dailininkas (-ė): Gytis Skudžinskas
Puslapiai: 352
Įrišimas: kieti viršeliai

Kategorija:

Aprašymas

„Mažoji Lietuva: Klaipėdos kraštas – užpustytas laikas žodis smėly“ – penktasis ir paskutinis fotografo Algimanto Aleksandravičiaus serijos, skirtos Lietuvos regionams, jų istorijai, kultūrai ir žmonėms įamžinti, albumas.


Į Dangų aitvaru manas mintis ir norus pakėlė Vėlingis ir kiti prie Baltijos ir Marių pūtę vėjai. Jie siautėjo, alasyjo ir man kuždėjo – apie užpustytą laiką, žodį smėly, apie čia gyvenusius: Simonaitytę, Vydūną, Jankų, Rėzą ir žvejų išdžiaustytus tinklus – didžiausius savo norus.

Ties Rusne pasiklysta upių krantai – išplaukę pavasariai skandina gyvenimą.

Balta marių puta nuvilnija mintys link Jonušo, Knapkio statytų laivų.

Kurėnais atplaukia vasaros ir apkabina, priartina tolius.

Ilgesingas rytas laiko burėse.

Jaukus suolelis kopose ir pėdos smėly susibėgusios dar mena šilumą…

Nerimstanti siela-pretenzija skandina atodūsį vasaros šiltą.

Paslaptys nugrimzta šešėliuose.

Vėtrungės – vėjų ir sapnų gaudyklės.

Paukščiai – lyg neištarti žodžiai – pasiruošę tylą sujaukti.

Užlopytam pelkėm kely aplotas šaknyjasi dangus.

Užsitęsęs ruduo lyg nėštumas išvargina gamtą gimdyvę – sausis pravirksta rūdim, besilaukdamas sniego baltumo.

Vasario sukaustytos mintys prišąla – nebeplukdo svajonių, nebelanko krantų išsiilgtųjų.

Speiguotoj marių pasakoj dar supasi vaikystės vasara.

Ūkai – ilgesys šviesoje ištirpintas, ūkai – šviesos paraštės.

Mažvydas, Donelaitis – primiršta kalba mokosi būti laiminga.

Papročiai, atmintis – juos  dar saugo Rambynas.

Į ten, į aukštai, susišvilpia ir vėjai, išnešioję gandus ir legendas. Ir aš, nuo aitvaro sparnų gaida džiaugsminga, kviečiau paukščius linksmam šėliojimui virš mano gimto miesto – čia tiltai keliami, čia gatvės laukia dar sugrįžtančių, čia senas paštas – laiškas skrenda balandžiu, čia laikrodžiai sustoję stabdo laiką – kai paukščiai tampa žmonėmis, išlydinčiais laivus nuo kranto. Čia vėjai išsuka jausmus ir debesim išpaišo Dangų.

Akys – du manyje nutūpę paukščiai – pradeda lesti…

Vaizdai-laivai į uostą-atmintį įplaukia ir virsta fotografijomis.

Algimantas Aleksandravičius