Grįžimai Lietuvon

Knygą sudaro laiškai, rašytojų skirti vienas kitam, ir tekstai apie vienas kitą: Czesławo Miłoszo poezija, esė, laiškai, atsiminimai ir vertimai, susiję su Tomu Venclova, ir Venclovos eilėraščiai, vertimai, atgarsiai, komentarai, esė ir apžvalgos, skirtos Miłoszui.

Lig šiol šių dviejų mąstytojų tekstai nepraranda aštrumo: jiedu reprezentuoja skirtingų kartų patirtis, dviejų kalbų gyvybingumą ir reflektuoja dviejų tautų santykių peripetijas. Autoriai užaugo toje pačioje istorinėje panoramoje, reiškė meilę Lietuvos gamtai ir juodu susiejusiam miestui – Vilniui.

Ir nors, anot Mindaugo Kvietkausko, „pasikeitė tai, kas kuria legendą Vilniaus širdyje“, nors nebeturime Rudnickio kavinės su Miłoszo langu ir staleliu, tačiau tebesklendžia „barokiniai debesys virš barokinio miesto“, pasak paties Miłoszo, tebeturime autorių liudijimus ir, pasinaudojant Rūtos Oginskaitės mintimi apie filmo, skirto Nobelio premijos laureatui Miłoszio, autorius, „tai brangu. Ir brangintina, nes reta.“

„Ir tu, ir aš norime, kad lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiai susiklostytų kitaip negu praeityje. Dvi tautos praeityje turi baisaus patyrimo, buvo užkariautos, pažemintos, sutryptos. Naujosios kartos kalbėsis tarpusavyje kitaip, negu kalbėjosi prieškario metais. Tačiau privalome atsižvelgti į inercijos jėgą ir į tai, kad ideologinėje tuštumoje, kuri susidarė, nacionalizmas Lenkijoje ar Lietuvoje dar ne kartą grįš į pramintas vėžes, nes kiekvienos šalies istorijoje esama pasikartojimo pavyzdžių, patterns.“

„Miłoszui Didžioji Kunigaikštystė buvo ne tiek geografinis ir istorinis faktas, kiek mitas. Jis manė, kad tai buvo archajinių dorybių ir gražios tolerancijos kraštas, kur barokinės bažnyčios egzistavo greta kalvinų maldos namų, stačiatikių cerkvės – šalia unitų maldyklų, sinagogų ir mečečių, o senų senovės pagonybė irgi turėjo savo vietą ir teises.“

„Ankstesnis Vilniaus universitetas nebuvo nei lietuviškas, nei lenkiškas, nei baltarusiškas: kaip visi to meto universitetai, jis buvo europinis. Jam, kaip ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, negali būti taikomos vėlesnės sąvokos. Ginčai, kas yra „tikrasis“ krašto ir jo kultūros šeimininkas, o kas – piktavalis ir pavojingas ne kartą įrodė savo pragaištingumą, ir norisi tikėti, kad naujajame šimtmetyje jie pamažu išblės. Nors, deja, čia sunku būti pranašu. <…>“

„Mūsų triumviratas (Brodskis, Venclova, aš) kuo puikiausiai veikia, ir tai gražus dalykas, tokia rusų, lietuvių ir lenkų poetų bičiulystė – apie tai būtų verta parašyti. <…>“