Aprašymas
Čechovas, kaip gali pasirodyti, nerašo apie reikšmingus įvykius, jo tema – kasdienybės smulkmenos, pro kurių gausą nesimato esminių dalykų. Jo herojai, nesvarbu, ar jie mokosi, dirba ar tinginiauja, myli ar barasi, serga ar net miršta, nejaučia gyvenimo pokyčių. Jie gyvena tarsi braidžiotų po savo nuobodulį.
Čechovo personažai nesuvokia besisukantys sąstingio, monotonijos ratu. O jautriausieji negali atpažinti giliai širdyje tūnančio, niekad neapleidžiančio kitokio gyvenimo ilgesio priežasčių. Nelaimingi ir kenčiantys, jie ne tik nesistengia nieko pakeisti, jie net nesuvokia pokyčių būtinybės. Jie apsėsti… gyvenimo rutinos.
Čia ir glūdi Čechovo sukurtų personažų gyvenimo tragedija, kuri apsakymuose dažnai virsta paprasta komiška istorija. Kaip vieną iš Čechovo kūrybos temų apibūdino literatūrologas Grigorijus Bialyj, „nenormalumas“ tampa gyvenimo norma, o atstumo tarp tragedijos ir komedijos, ir atvirkščiai, beveik nebelieka.
„Jūs barate mane už objektyvumą, vadinate jį abejingumu gėriui ir blogiui, idealų ar idėjų trūkumu ir t. t. Jūs norėtumėte, kad aš, vaizduodamas arkliavagius, sakyčiau: „Vogti arklius yra blogai.“ Bet tą ir be manęs visi seniai žino. Aišku, būtų malonu meniškumą derinti su pamokslu, bet man tai ypač sunku ir beveik neįmanoma dėl techninių sąlygų. Jei pridėsiu subjektyvumo, paveikslai išplauks ir nebebus kompaktiški, kas būtina visiems trumpiems apsakymams. Kai aš rašau, visiškai pasikliaunu skaitytoju, tikėdamasis, kad visus trūkstamus subjektyvius apsakymo elementus jis pridės pats.“
Anton Čechov „Laiškas A. S. Suvorinui“
Antonas Pavlovičius Čechovas (Антон Павлович Чехов, 1860–1904) – rusų smulkiosios prozos meistras, dramaturgas.
Iš Maksimo Gorkio (Максим Горький) laiško A. Čechovui:
„Žinote, ką Jūs darote? Žudote realizmą. Ir darote tą labai ūmiai – mirtinai ir suvisam. Tiesa – ši forma jau atgyvena! Po jūsų jau niekas negalės eiti tuo keliu, niekas negalės rašyti paprastai apie tokius paprastus dalykus taip, kaip tik Jūs tą mokate. Pasirodžius menkiausiam Jūsų apsakymui, visa kita atrodo grubu, lyg ne plunksna, o pliauska rašyta. Ir svarbiausia, visa neatrodo paprasta, t. y. neatrodo tikra. Tai štai. Realizmą Jūs nudaigosit. Dėl to esu nepaprastai laimingas. Ir velniop jį!“