Aprašymas
„Kalinė“ – penktasis Marcelio Prousto (1871 07 10, Paryžius – 1922 11 18, Paryžius) ciklo „Prarasto laiko beieškant“ romanas, kuriuo autorius teigia, kad visos iliuzijos pasmerktos žlugti, meilė neįmanoma, o vienintelė, amžina, aukščiausia tikrovė, it muzika plevenanti netgi po mūsų mirties, yra Menas.
„Šiame psichologiniame romane beveik nėra intrigos, Proustas tarsi pamiršta pagrįsti Kalinės situaciją. Veiksmo dekoracijos irgi nedetalizuotos. Realus tik Paryžius, bet jis kažkoks sintetinis, kaleidoskopiškas, pilnas įspūdžių, literatūrinių reminescencijų: mėnesiena virš Triumfo arkos tarsi pailiustruoja XIX a. poezijos metaforas, Bulonės miške šmėkščiojančios raudonos kariškių kelnės atrodo it impresionistų nutapytos, o Trokadero panašus į mauriškąjį Mantegnos šventąjį Sebastijoną. Pasakotojo butas nelyginant uždara teatro erdvė. Visas miestas tėra gatvių raizgalynė, adresų painiava, kur slypi pavojai, kur galbūt vaikšto ar skiria pasimatymus Albertina.
<…>
Taigi iš 1914 m. eskizo ‒ ištempto, linijinio, iliustruojančio ir cikliškai vaizduojančio pavydo temą, pasinaudodamas 1908‒1910 m. romano apmatais, Proustas sukūrė įmantrų statinį ir parašė vieną sudėtingiausių, logiškiausių ir mažne griežčiausių savo epopėjos kūrinių.“
Vertėjas Pranas Bieliauskas
